Karštomis vasaros dienomis miškai tampa ne tik poilsio, bet ir pavojų vieta. Džiūstant žolei ir miško paklotei, pakanka menkiausios kibirkšties, kad kiltų didžiulis gaisras. Tokie gaisrai ne tik sunaikina medžius, bet ir sugriauna ekosistemą, išbaido gyvūnus, kelia pavojų žmonių sveikatai bei turtui. Miško gaisras gali plisti žaibiškai, o jo pasekmės jaučiamos dešimtmečiais. Todėl svarbu žinoti, kaip elgtis miškuose ir kokių klaidų vengti, kad ugnis neišplistų.
Šiame straipsnyje aptarsime ne tik taisykles, bet ir praktinius patarimus, kurie gali padėti kiekvienam miško lankytojui prisidėti prie gaisrų prevencijos.
Lietuvoje gaisrų pavojus labiausiai padidėja nuo balandžio iki rugsėjo. Per šį laikotarpį Valstybinių miškų urėdija bei Hidrometeorologijos tarnyba nuolat skelbia gaisringumo klases. Sausros metu miško paklotė tampa itin degi, o menkiausia kibirkštis iš cigaretės, automobilių išmetimo sistemos ar net neatsargiai numestos stiklo šukės gali tapti gaisro priežastimi. Miško gaisrai dažniausiai kyla dėl žmonių neatsargumo, o ne dėl gamtinių veiksnių. Tai reiškia, kad jų galima išvengti, jei elgsimės atsakingai.
Europos aplinkos agentūros duomenimis, net 90% visų miškų gaisrų Europoje sukelia žmogaus veikla. Kaip pažymi Floridos universiteto ekologijos docentė dr. Susan Miller: Vienas neatsargus judesys gali sukelti grandininę reakciją, kurios padariniai išlieka ilgiau nei vienos kartos gyvenimas.
Ką privalo žinoti miško lankytojas?
Visų pirma, kiekvienas turėtų suprasti, kad miškas nėra tik pramogų vieta – tai gyvybinė erdvė šimtams gyvūnų, augalų ir net mūsų pačių oro šaltinis. Todėl yra griežtai reglamentuojamos veiklos, kurios gali sukelti gaisro pavojų. Draudžiama deginti nenupjautus ar nesurinktus augalus, taip pat sandėliuoti miško kirtimo liekanas arti jaunų spygliuočių medynų ar poilsiaviečių.
Keliautojams automobiliu taip pat taikomi apribojimai. Važinėti mišku vidaus degimo varikliais ne keliais draudžiama, nes net karštas duslintuvas gali uždegti sausą žolę. Automobilius leidžiama statyti tik stovėjimo aikštelėse arba kelio pakraščiuose, užtikrinant, kad kiti galėtų pravažiuoti.
Laužai ir kepsninės: kas leidžiama, o kas – ne?
Daugeliui vasaros poilsis miške neatsiejamas nuo kepsninės ar laužo. Tačiau čia būtina laikytis griežtų taisyklių. Laužus galima kurti tik tam skirtose vietose – specialiai įrengtose poilsiavietėse ir stovyklavietėse, pažymėtose atitinkamais ženklais. Laužavietės turi būti apsaugotos mineralizuota juosta, kad ugnis neišplistų.
Labai svarbu po poilsio laužą visiškai užgesinti – užpilti vandeniu arba užberti žemėmis, kol neliks net menkiausio rusenimo. Net ir maža žarija, palikta be priežiūros, gali sukelti didžiulį gaisrą.
Kepsnines, šašlykines ar nešiojamus grilius taip pat leidžiama naudoti tik oficialiose poilsiavietėse. Kitur tai daryti draudžiama, nes karštos anglys ar pelenai yra itin pavojingi.
Dažniausios klaidos, kurios baigiasi gaisru
Nors atrodo, kad daugelis žmonių žino pagrindines saugaus elgesio taisykles, gaisrai vis tiek kyla. Kodėl? Dažniausiai dėl elementarių klaidų. Štai keli pavyzdžiai:
Cigaretės nuorūkos išmetimas į žolę ar miško paklotę.
Laužo palikimas neužgesinto, manant, kad „jis pats užges“.
Automobilio statymas ant sausos žolės.
Atliekų deginimas miške ar šalia jo.
Stiklo butelio ar šukių palikimas, kurios saulėje veikia kaip padidinimo stiklas.
Šios klaidos gali kainuoti ne tik baudas, bet ir viso miško sunaikinimą.
Ką daryti pastebėjus gaisrą?
Pastebėjus kylantį gaisrą, pirmiausia reikia kuo skubiau pranešti Bendruoju pagalbos numeriu 112. Jei gaisras nedidelis ir yra galimybė, galima bandyti jį gesinti savomis jėgomis – užpilant žemėmis, užtrypiant ar užpylus vandeniu. Tačiau svarbiausia – nekelti pavojaus savo gyvybei. Jei liepsna didelė, reikia nedelsiant pasitraukti į saugią vietą ir laukti ugniagesių.
Gaisrų tyrėjas iš Vokietijos, prof. Markus Schneider, teigia: Žmonių greita reakcija – svarbiausias veiksnys, lemiantis, ar gaisras bus sustabdytas pačioje pradžioje, ar taps katastrofa.
Kokios baudos gresia pažeidėjams?
Už priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimus numatytos nemenkos baudos. Už miško žalojimą, padegimą ar gaisro sukėlimą gresia nuo 560 iki 1200 eurų bauda fiziniams asmenims, o juridinių asmenų atsakingi darbuotojai gali gauti dar didesnes – iki 2300 eurų. Tai rodo, kad valstybė itin rimtai vertina šią problemą.
Praktiniai patarimai, kaip elgtis saugiai
Kad miško gaisrų būtų mažiau, kiekvienas galime imtis paprastų, bet veiksmingų veiksmų:
Visada kurkite laužą tik oficialiai pažymėtose vietose.
Prieš išvykdami iš poilsiavietės įsitikinkite, kad laužas visiškai užgesęs.
Niekada nemeskite cigaretės nuorūkų į žolę ar miško paklotę.
Automobilį statykite tik stovėjimo aikštelėje ar ant kelio.
Nepalikite stiklo taros, plastiko ar kitų šiukšlių – jie gali ne tik uždegti, bet ir teršti aplinką.
Jei pastebite neatsakingą elgesį, nebijokite įspėti kitus arba pranešti atsakingoms institucijoms.
Kiekvienas mūsų veiksmas gali nulemti, ar miškas liks žalias, ar virs pelenais.
Apibendrinimas
Miško gaisrai – viena didžiausių grėsmių gamtai, ypač vasaros metu. Jie kyla dažniausiai dėl žmonių neatsargumo, todėl atsakingas elgesys yra geriausia prevencijos priemonė. Laikydamiesi taisyklių dėl laužų kūrenimo, automobilių statymo, atliekų tvarkymo bei cigarečių, galime išvengti skaudžių padarinių. Atsakingumas miške – tai pagarba gamtai, gyvūnams ir ateities kartoms.
Norint išsaugoti miškus, užtenka paprastų veiksmų: gesinti laužus, nerūkyti ar nedeginti atliekų netinkamose vietose, nepalikti šiukšlių ir pranešti apie pastebėtą gaisro židinį. Šie įpročiai gali atrodyti smulkmenos, tačiau būtent jie lemia, ar mūsų miškai išliks gyvi ir saugūs.
Kaip pabrėžia JAV Miškų tarnybos ekspertas John Peterson: Miškų išsaugojimas yra mūsų visų bendras įsipareigojimas, nes tik taip galime užtikrinti, kad ateities kartos turėtų galimybę mėgautis gamtos turtais.
